Entertaining Portal From Lithuanians Abroad
Newsletter SIgn Up!

Donate to ILF

Argi generolas Jonas Noreika- Lietuvos didvyris?

Ar Jono Noreikos įkūnyti Lietuvos gerovės kūrimo veiksmai, mintys, idealai atspindi pačius geriausius bendravimo, pagarbos, dėkingumo pavyzdžius, istorinę tiesą? Ar norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai augdami, bręsdami siektų tokių idealų? Keistas požiūris i mūsų, lietuvių, didvyriškumo, žmogiškumo suvokimą, istorinį supratimą, perduodamą iš kartos į kartą, kai pavyzdiniu išskirtiniu istoriniu asmeniu pristatomas žmogus, į kurio  įsitikinimus, veikimus, esybę pilnutinai neįsigilinta… Kad ir kokie istoriniai faktai, dokumentai atskleidžiami, kai kurie tai nepaiso, laikosi savų įsitikinimų, nepagrįstų tikrovės įrodymais.      Kodėl mes nesiekiame kultūros, dvasingumo kad augtume ir tobulėtume?      Daug laiko praleidžiu skaitydama FB ir domėdamasi įvairiais Lietuvių forumais, kur, tik paminėjus Jono Noreikos vardą, išreiškiant savo asmeninę nepritariamą nuomonę, iškart esu įvardinama komuniste ir pan., o jei priešingai - tikra patriote. Iš tiesų, kas mes – tie, kurie įsigiliname į istorinius faktus ir išreiškiame savo nuomonę?      Nekenčiu sovietinio režimo, gerbiu ir myliu savo tautos kultūrą, savo didžiąją laiko ir energijos dalį skiriu lietuvybės išsaugojimui ir dalinimuisi. Nuo mažumės buvau stipriai įtakojama savo tėvų, kurie atkakliai siekė Lietuvos laisvės. Kai antrą kartą buvo atgauta Lietuvos Nepriklausomybė, tėvų paskatinta, įsitraukiau į Lietuvos organizacijas prasmingai save realizuoti. Keletą metų teko dirbti  istorijos ir lietuvių kalbos pagrindų mokytoja lietuviškoje Orange County mokykloje. Ketverius metus rašiau straipsnius laikraščiams "Draugas” ir “Dirva”. Dirbu Baltijos Amerikos Laisvės Lygos  (BAFL) sekretore.      Baisiuosi sovietine sistema, sovietine mąstysena, myliu Lietuvą ir mūsų lietuvišką kultūrą. Kiekvieną kartą sugrįžtant Lietuvon, išvydus miškus, laukus, žaliasias pievas…, iš meilės suspurda širdis, pajaučiu savo krašto gyvastį…      Myliu ir  gerbiu savo krašto didvyrius. Ju daug -  puikių, drąsių, įkūnijančių vertybes, tik ne tokias, kokiomis vadovaujasi įvardinamas Jonas Noreika. Jis nėra Lietuvos didvyris. Mano nuomone, jo išreikštos mintys, veiksmai, darbai, pasiekimai neatspindi žmogaus – didvyrio, nors  ir buvo kovotoju prieš Lietuvos sovietų okupaciją, kaip ir daugelis mūsų. Ir kurie paliko savo gimtąjį kraštą dėl karo, emigravo į užsienio šalis, aktyviai įsijungė į veiklą puoselėjant lietuvybę, kalbą, kultūrą: kūrė mokyklas, šokių grupes, socialines organizacijas, žiniasklaidą, kovojo už Lietuvos laisvės sugrąžinimą. Ir gyvenantys Lietuvoje, iškentę sovietinį režimą, Sibiro tremtis, kankinimus, badą, skurdą, kitas kančias ir vargus, sugebėjo išsaugoti ir puoselėti mūsų tautinę kultūrą, kalbą, tikėjimą, papročius. tradicijas, atkakliai kovojo, gynė savo kraštą, aukojosi. Didvyriškumo pavyzdžių tikrai yra daug ir įvairių.     Jei visuomenei viešai pateikiamas asmens įvardinimas didvyriu, didžiu kovotoju, tai jau neturėtų kilti abejonių dėl jo žmogiškųjų vertybių, veiksmų, elgesio, garbumo. Jonas Noreika veikė ir kovojo prieš sovietų okupaciją, bet kaip ir daugelis to meto lietuvių. Žinoma, būnant generolu turėjo didesnių galimybių priimant įvairius sprendimus, tvirtinant nutarimus. Tokia jo veikimų galia pasireiškė ir įkuriant getą, o tai lėmė tūkstančių Lietuvos piliečių nužudymą. Jo įsakymu buvo suimami nekalti žmonės, užpuolami netikėtai, jiems dirbant įprastinius kasdienius darbus, nepateikus jokių kaltinimo ir suėmimo įrodymų, apiplėšiant, pasisavinant jų turtą, grąsinant, kankinant… Stalinas veikė panašiai… Argi galima pateisinti tokius žiaurumus bei gerbti tuos, kurie žudė kitus?     Kodėl taip nutinka nepriklausomoje Lietuvoje?      Ne tik  J. Noreikos veiksmai rodo, kad toks asmuo nėra vertas didvyrio vardo, bet ir jo mąstysena, jog kai kuriuos Lietuvos žmones reikia persekioti, eliminuoti, nėra gerbtina. Tai mūsų istorijos juoduliai. Apmaudu, jog mums tenka tokios istorinės patirtys. Bet praeities blogis neturi būti “užtušuojamas” ir viešinant Lietuvos kovotojus prieš sovietų okupaciją, ir tuos, kurie įvertinami kaip paminklų nusipelniusieji. Deja, mūsų bendruomenė nebuvo išprususi. Sovietmečiu buvome mokomi klaidingos istorijos. Daugelis Lietuvos žmonių ir dabar vis dar tokias įsisavintas žinias vertina kaip tiesą ir teisingus faktus. Turime mokytis is savo praeities istorijos, atvirai pripažinti blogį, nebijoti parodyti, kad žiaurūs poelgiai buvo daromi visų tautiečių vardu. Esame pakankamai stiprūs ir brandūs žmonės, privalome pasipriešinti blogiui, oriai priimti savo istorijos tiesas, pripažinti praeities išgyvenimus.     Dabar, kai Lietuvoje vėl susigrąžinta laisvė ir nepriklausomybė, galbūt, įmanoma susigrąžinti ir anksčiau puoselėtas bei skatintas vertybes – pagarbą, žmogiškąjį orumą, dvasingumą, meilę, tikėjimą, tarpusavio supratimą, draugiškumą, atjautą, nuoširdumą, vieningumą..? Tegu tai pasiekia kiekvienio lietuvio širdį.      2016 m. Lietuvoje įvyko milžiniškas šuolis į priekį įvertinant savojo krašto istoriją. Tūkstantinės minios Lietuvos žmonių susirinko Molėtuose, Šeduvoje, Biržuose, Vilniuje tragiškoms aukoms pagerbti.     Mūsų tautos istorijoje užtektinai didvyrių poetų, mokytojų, vadovų ar kitų piliečių, apie kuriuos kaip pavyzdinius rastume daug informacijos bibliotekose. Pastatai, gatvės pavadinamos didvyrių vardais, bet ar visada tai atspindi tiesą? Valdžia,  viešindama tariamąjį didvyrį, tuo pačiu pripažįsta ir jo principus, veiklą. Visuomenėje jau diskutuojama apie mūsų tautos toleranciją ir orumą, todėl svarbu, kad valdžia į tai atsižvelgtų ir padarytų deramas išvadas.     Kviečiu, vienykimės dvasia.  Tai neseniai parodė ir Molėtuose vykęs istorinės atminties renginys. Pakylėjant mūsų Lietuvos kultūrą į neribotas aukštumas pagerbkime tuos didvyrius, kuriais pagrįstai galėtų didžuotis visi.   Aut. Aleksandra Kudukytė        Vert. red. Rima Stanelytė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *